- plepalas
- plẽpalas sm. (3b)
1. ppr. pl. J, Prn, Rd tuščia kalba, tauškalas; paskala: Tu papratusi savo plepalu visus supykinti! Žem. Visa tat yra vien pasakų plepalas J.Jabl. Plepalus senų moterų zauniji, krivi! V.Krėv. Neimu į galvą aš tų plepalų̃ Kair. Itai jau plepalaĩ, mes jų neklausom Ad. Iš bobų plepalų̃ teisybės nesužinosi Jrb. Kokių plepalų̃ pripasakosiu Brt. Rasi aš tamstoms su savo plepalaĩs i dideliai įkyrėjau Plt. Neklausyk tu tų plepalų̃, aš nieko ant tavęs nesakiau! Slk. Tik tu jau, uogele, neporink niekam, kad aš tau pasakiau: dar plepalai koki išeis V.Krėv. Ji nešioja plẽpalus Jnk. Baigiu [laišką] ir plepalėliu J.Jabl. Už plepalą gausiu duonos kepalą Šts.
2. plepėjimas: Išeita iš kalbos par didelį plepalą Šts.
3. scom. Brs, Ps kas daug plepa, tauškia, plepalius: Ot koks plẽpalas, tuoj ir pasakė! Dt. Aš tokia plẽpalas, gal ką nereikalinga pasakiau Skr. Plẽpalas boba Lš. ^ Nuplepa vienan galan kai plẽpalas Ds.
◊ plepalų̃ maĩšas (maišẽlis Yl) DŽ1 apie daug kalbantį žmogų: Mūs bobutė tai tikras plepalų̃ maĩšas Ldvn.
Dictionary of the Lithuanian Language.